Pirma kelionė į kalnus „iš reikalo“ virto malonia tradicija

Skardžiabalsę raudonplaukę TV laidų kūrėją ir vedėją Astą Stašaitytę-Masalskienę, pasirodo, visuomet labiau viliodavo ramus ir tingus poilsis šiltuose kraštuose. Kol prieš 12 metų pirmą kartą atsistojusi ant slidžių kalnuose Asta apsiverkė. Ir tikrai ne dėl kvapą gniaužiančio Alpių grožio ar adrenalino sukelto vidinio jaudulio.

Jus, turbūt, galima vadinti prisiekusia kelionių fane. Kaip ir kada supratote, kad išvykos svetur Jums svarbios ir būtinos?

Tikrai, labai mėgstu keliauti. Dar vaikystėje pasisekė lankyti tokius kolektyvus, kurie daug gastroliavo po Lietuvą ir užsienio šalis. Kelionės - nežinomybės jausmas, besikeičiantys vaizdai pro autobuso langą, pažintys su įvairiais žmonėmis, lauktuvių paieškos ir įspūdžių pasakojimas namiškiams. Visa tai mano gyvenime prasidėjo kai buvau septynerių, o dabar tapo įpročiu. Kol neturiu bilieto sekančiai kelionei, nerandu džiaugsmo darbuose :).

Prieš kiek laiko planuojate keliones ir kaip pavyksta suderinti visų šeimos narių norus, laiką?

Pasitaiko įvairių situacijų. Keliones su draugėmis arba dviese su Giedriumi kartais renkamės ir paskutinę minutę, kartais – likus dviems savaitėms, o štai norint keliauti su visa šeima, būtina planuoti iš anksto. Laiką suderinti išties sunkiausia, nes visi dirbame arba mokomės, tačiau bent 2-3 kartus per metus pavyksta išvažiuoti visai šeimai kartu. Dėl skirtingų norų tenka vieniems prie kitų taikytis, nieko nepadarysi. Giedrius, pavyzdžiui, nelabai mėgsta gulinėti paplūdimyje, o man labai patinka. Aš slidinėti važiuodavau tik todėl, kad turiu namuose tris vyrus, kurie dievina kalnus ir sniegą. Važiavau, važiavau iš pareigos, kol pripratau ir jau pati nebegaliu be slidinėjimo atostogų.

Kokio tipo keliones vertina Jūsų šeima? Ramias ar intensyvių programų ir ekskursijų kupinas išvykas?

Mėgstame įvairias keliones - tinka ir paplūdymys, ir slidinėjimas, ir pramogų parkai, ir vaikščiojimai su žemėlapiais po miestą, ir provincijų grožybės, kai važiuojame nuomotu automobiliu. Smagu, kai pavyksta vienoje išvykoje suderinti kelis poilsio tipus: apžiūrėti salą, aplankyti vienuolynus ir dar vakarop išsimaudyti jūroje. Arba praleisti vieną dieną ne slidinėjant, o apžiūrint kokį gražų miestą. Jei dar tame mieste yra vandens parkas, tai visai geras atpildas už „kančias“ muziejuose:).

Kaip dažnai išvykstate atostogų kartu?

Aš kartais keliauju tik su vaikais arba seserimi, draugėmis, kartais abu su vyru „pasidaliname“ po vieną vaiką ir juos pasičiupę ilsimės, o į atostogas 2-3 kartus per metus leidžiamės su visa šeima.

Kada atradote slidinėjimo malonumus?

Kai atradau, malonumu to dar nevadinau. Stovėjau ir verkiau ant kalno... Tai buvo maždaug prieš 12 metų. Tačiau draugų kompanija buvo tokia smagi, kad privalėjau išmokti slidinėti norėdama vėl drauge su jais važiuoti. Vėliau mūsų sūnūs pradėjo slidinėti kartu su mumis, tad klausimą „ar šiemet slidinėsime“ pakeitė klausimas „kur šiemet slidinėsime“ :).

Ką mėgstate veikti kalnuose be slidinėjimo ir kokią šalį renkatės tokiam poilsiui? Kokių įspūdžių patyrėte Austrijos slidinėjimo kurortuose?

Stengiamės važiuoti vis į kitą šalį ar kalnų kurortą, bet Austrijoje lankėmės dažniausiai. Šioje šalyje puikus aptarnavimas, tvarka, gilios slidinėjimo tradicijos, yra nuostabių, jaukių kurortų. Be slidinėjimo, dar išbandome visas miestelio ar kurorto pramogas, daug laiko skiriame vakarojimui su vaikais ir draugais - stalo žaidimams, net vaidinimams. Vakarus, žinoma, lydi soti vakarienė kokioje nors vietinėje medinėje užeigėlėje.

Kas paprastai guli Jūsų lagamine išsiruošus kelionei į kalnus?

Svarbiausia, žinoma, - slidinėjimo apranga ir gera knyga. Aš slidinėti mėgstu tik dalį dienos, tada keliuosi į kalnus aukštyn ir jaukiai įsitaisiusi saulėkaitoje skaitau knygą. Mano ramybės akimirkos - vienas didžiausių malonumų snieguotuose kalnuose. Dar labai patinka stebėti, kaip vaikai skuodžia paskui trenerį , specialiai išlėkdami iš trasos ir šokdami per kokį mažą tramplyną.

Kas Jums svarbiausia vykstant į slidinėjimo kelionę?

Gera draugija. Jau kelerius metus skrendame su didele kompanija - kelios šeimos. Turime su kuo aptarti dienos įspūdžius, pasidžiaugti vaikų dalyvavimu varžybose. Slidinėti taip pat smagiau, kai pasiskirstome po kelis (pagal slidinėjimo greitį ir lygį), o pietų metu visi susitinkame sutartoje vietoje ir pasakojame, kas ką matė ar patyrė.

Kaip būtumėte labiau linkusi vykti slidinėti – automobiliu ar lėktuvu? Kodėl?

Mes visada skrendame lėktuvu, o vietoje nuomojame automobilį. Kartą esame važiavę mašina į Austriją, bet daugiau to nekartojame. Visų pirma, labai gaila laiko, praleisto sėdint mašinoje, o antra - grįžęs po tokios kelionės būni toks pavargęs, kad jau nebepameni, kas tuose kalnuose buvo gražaus.